• 194.gif
  • 005.gif
  • 063.gif
  • 023.gif
  • dscf0155.gif
  • 027.gif
  • 001.gif

Istorija

ŽINDAIČIAI – kaimas Jurbarko rajone, 12 km. į šiaurę nuo Jurbarko, prie kelio į Eržvilką. Per kaimą teka upė Mituva, Nemuno dešinysis intakas. Istoriniuose šaltiniuose Žindaičiai minimi 1561m.( tuo metu buvo 5 valakai, 5 kiemai).

Kaune Centriniame valstybės archyve esantis dokumentas, padėjo sužinoti iš kur kilęs kaimo pavadinimas. Dokumente pažymima, kad “ Žindaičių kaimo, priklausančio Jurbarko miesteliui (karališkajam dvarui), Pašaltuonio vaitystei, inventorius surašytas jos malonybės karalienės malone, kuri kaimą perduoda Jurbarko klebonui Jokūbui Verecundosovui iki gyvos galvos bažnyčios priežiūrai.

Kilmingojo pono, jo malonybės Demetro Chaleckio iš Chalčio, žemės iždininko kaimo turtas surašytas pas kilmingąjį raštininką, W-o X a L-o Brzečkio, Magiliovo ir Jurbarko seniūną, per Janą Jasaikovskį, karaliaus iždo raštininką, kuris surašė to kaimo įvairių vietovių žmonių pavardes priklausysiančias Jurbarko klebonui Jokūbui Verecundosovui. Inventorius surašytas 1596m. lapkričio 18d.

Tai yra:

           Baltramiejus Žindaitis............................ 1 valakas,

           Morkus Žindaitis.................................... 1/2 valako,

           Jonas Žindaitis........................................ 1/2 valako,

           Andrejus Žindaitis................................... 1/2 valako,

           Staniulis Lukštaitis.................................. 1/2 valako,

           Matvejus Žindaitis................................... 1 valakas,

           Barcis Žindaitis........................................ 1 valakas

           Iš viso 5 valakai.

Prie to kaimo įvairiose vietovėse yra 5/26 margų žemės.

Už šio kaimo rašto kopiją jo malonybei už reviziją (patikrinimą) raštininkui reikia sumokėti 1,58 grašius už valaką, po 2 grašius už margą ir po 1 pinigą nuo mokesčio sumos.

( Dokmente pažymima, kad dvi eilutės visai išbrauktos)

Vykdydamas kilmingojo pono, jo maloningojo pono Demetro Chaleckio iš Chalčio valią, žemės iždininko pas kilmingąjį raštininką W X, L-o, Brzečkio, Magiliovo ir Jurbarko seniūną ir iš viso to kaimo, kaip aukščiau surašyta sudarytą turtą, perduoti Jurbarko klebono Jokūbo Verecundusovo priežiūrai.

Dokumentas surašytas karališkosios didenybės iždo raštininko Jano Jasikovskio ranka.

Vienas antspaudas.‘‘

 

Jau nuo senų laikų Žindaičių kaimas ir aplink jį esantys Mikutaičių, Vertimų, Dargaitėlių kaimai buvo garsūs giesmininkais ir dainininkais. Visi kas gali susirinkdavo į šv.Jono atlaidus, į šv.Velykų ryto prisikėlimo mišias, į šv.Kalėdų mišias Vertimų kaimo šv.Jono Krikštytojo bažnytėlėje. Čia ir suskambėdavo keleto kaimų giesmininkų bendra giesmė, kuri ne tik parapijos gyventojui, bet ir atvykusiam svečiui suvirpindavo širdį. Žindaitiškiai prisimena, kaip sugrįžus iš bažnyčios ir susėdus prie šventinio stalo, pasivaišinus tradiciniu švenčių patiekalu, krosnyje keptu kugeliu, dainos skambėdavo darniau ir skambiau nei šiandien.

BAŽNYČIA. Kodėl Žindaičių kaime nėra bažnyčios, įdomią istoriją papasakojo kaimo gyventojas Algimantas Strašinskas. Apie 1920m. Žindaičių seniūnijos seniūnu buvo išrinktas žindaitiškis Tadas Kimutis, kuriam kilo idėja – pastatyti bažnyčią. Žemė buvo privati. Už keleto kilometrų į vakarus nuo Žindaičių yra Vertimų kaimas, kuriame atsirado žmonės, dovanojantys žemės sklypą bažnyčiai statyti. Žindaičių seniūnijos, kuriai priklausė Mikutaičių, Žindaičių, Velėniškių ir Dargaitėlių kaimai, seniūnas Tadas Kimutis vyko į Kauną, į vyskupiją gauti leidimo, kad būtų galima sudaryti naują parapiją ir pradėti statyti naują bažnyčią. Apie tai rašoma ir A.Giedraičio-Giedriaus knygoje ‘‘ Mūsų Jurbarkas‘‘: ‘‘Tuoj po Pirmo pasaulinio karo Vertimuose, kurie turėjo antrą vardą – Jonikai, gyveno septyni broliai Matulevičiai (Mačiulevičiai). Iš jų du nutarė paaukoti du žemės sklypus bažnyčiai statyti: 13ha.dirbamos žemės ir 14ha. miško. 1924 metais pradėti parapijos kūrimo darbai. Organizatoriumi ir pirmuoju parapijos klebonu tapęs kun.Jonas Padleckis, talkininkaujant apylinkės ūkininkams ( minimos Žičkaus, Kimučio ir Bylos pavardės), 1925-1926 metais buvo pastatyta medinė bažnytėlė, pavadinta šv. Jono Krikštytojo vardu. Susidariusi apie 2000 gyventojų turinti parapija.“

KAIMO VALDŽIA. Toliau Algimantas Strašinskas prisimena kas Žindaičių kaime buvo seniūnais, o vėliau Žindaičių apylinkės pirmininkais. Kaip jau buvo minėta pirmuoju kaimo seniūnu buvo Tadas Kimutis. Jis vadovavo Žindaičių seniūnijai, kuriai priklausė Mikutaičių, Žindaičių, Velėniškių ir Dargaitėlių kaimai. A.Strašinskas ir kiti žindaitiškiai prisimena, kad šis seniūnas buvo labai poniškas ir gražus vyras, važinėjo puošnia brička, kurią traukė gerai prižiūrėti ir išpuoselėti arkliai. Po Tado Kimučio, apie 1939 metus, seniūnu pradėjo dirbti Petras Petravičius. Jis dirbo iki 1940 metų. 1940 m. rusai seniūnu paskyrė vietinį gyventoją Rudaką Nikolajų iš Dargaitėlių kaimo. Per visą okupacijos laikotarpį seniūnu dirbo Andrius Dumašius.

Nuo 1944m. jau Žindaičių apylinkės pirmininku savo namuose Dargaitėlių kaime      

buvo Jonas Ananka. Jis dirbo apie metus. Sekantis pirmininkas buvo Jonas Saročka iš Žindaičių kaimo. Apie 1945-1946metus iš to pačio kaimo pirmininku buvo Stasys Bružas, jį pakeitė Antanas Viršila. Apie 1961metus apylinkės būstinė buvo įkurta pas Antaną Kimutį. Pirmininku buvo Juozas Norkaitis, o jo sekretoriumi Henrikas Kimutis. Vėliau H.Kimutis tapo pirmininku, o sekretoriumi buvo pskirtas Algimantas Strašinskas. Nuo 1962m. pirmininku pradėjo dirbti A.Strašinskas. Šiose pareigose jis dirbo iki 1980m.pabaigos. 1963m. Žindaičių apylinkės vykdomajam komitetui buvo suteiktos patalpos. Apie 1954 metus prie Žindaičių apylinkės buvo prijungta Vertimų apylinkė, o 1963m. ir Telviakų apylinkė. 1969m. apylinkė buvo įkurdinta pastate, kur šiuo metu šiame pastate yra biblioteka, paštas, medicinos punktas, kultūros namai.

Kadangi A.Strašinskas dirbo apylinkės pirmininku, jis papasakojo, kokios įstaigos priklausė apylinkei, tai- Vertimų 8-metė mokykla, Žindaičių ir Telviakų pradinės mokyklos, Žindaičių, Vertimų, Telviakų bibliotekos, tų pačių kaimų parduotuvės, kurių buvo iš viso – 3, dar buvo medicinos punktas, kultūros namai, Globių ir Balandinės girininkijos, paštas, pieno surinkimo punktas, trys kolūkiai( “ Tarybinės žemės“, Vertimų ir Kirovo).

Nuo 1980m. apylinkės pirmininku dirbo Kostas Vainikonis, jį pakeitė Sigitas Gudžiūnas, Alvydas Šimaitis. Vėliau Žindaičių apylinkė buvo panaikinta ir įkurta Jurbarkų seniūnija Jurbarkuose.

VARDYNOS. Žindaičių apylinkė suorganizavo rajone pirmas vardynas, tai buvo 1964 metais. Pirmieji naujagimiai, atvežti į Vardynų šventę, buvo žindaitiškiai, tai Juozo ir Danutės Norkaičių duktė Audronė, bei Antano ir Birutės Saročkų sūnus Kęstutis. Ši vardynų šventė buvo organizuojama dar daugelį metų. Kaimo muzikantai grodavo, pradinės mokyklos mokiniai deklamuodavo eilėraščius skirtus šiai progai.

Nuo 1950m. iki 1995m. Žindaičių kaime buvo pieno surinkimo punktas. Pirmaisiais punkto įsteigimo metais, šios įstaigos vedėjais dirbo Petras Bastys, Petras Žičkus. Punktas buvo pas Kunigundą Lekutienę. Vėliau ant Žindaičių kaimo kalno (šiuo metu gyvena Algimanto Šilerio šeima), buvo pastatytas pastatas, kuriame įsikūrė pieno surinkimo punktas. Čia vedėjais dirbo Petras Jusčius, Akseta Kimutienė. Nuo 1962m.iki 1995m.punkto vedėju dirbo Petras Kimutis. Paskutiniais metais punktas buvo pas patį Petrą Kimutį.

KOLŪKIAI. 1972m. buvo sujungti trys kolūkiai į vieną. Taip Žindaičių kaime atsirado “ Tarybinės žemės‘‘ kolūkis, kuriam nuo 1972m. iki 1998m. jau kaip žemės ūkio bendrovei, vadovavo J.Granaveckas. 1963m. J.Granaveckas dirbo pirmininku Kirovo kolūkyje.

Vyriausia buhaltere ‘‘ Tarybinės žemės‘‘ kolūkyje dirbo Žindaičių kaime gyvenanti Teresė Paulaitienė. Buhalterinį darbą ji pradėjo dirbti nuo 1960m. Kirovo kolūkyje, o nuo 1972m. liepos mėn. iki 2000m. rugsėjo mėn. ‘‘Tarybinės žemės“ kolūkyje, vėliau žemės ūkio bendrovėje. Nuo 1998m. Žindaičių žemės ūkio bendrovės vadovu pradėjo dirbti Kęstutis Saročka. 2001m. bendrovė buvo likviduota.

DARGAITĖLIŲ DVARAS. Į rytus nuo Žindaičių centrinės gyvenvietės, vos už keleo šimtų metrų yra nedidelis Dargaitėlių kaimas, kuriame apie 1900 metus vyko aktyvus ir gyvybingas gyvenimas. Šiame kaime buvo garsusis Meisnerio dvaras. Apie dvaro gyvavimo metu papasakojo buvusi Dargaitėlių kaimo gyventoja Antanina Balšaitienė. Šios moters tėvai dirbo dvare, ji pati gimė taip pat dvare. Dargaitėlių dvaro savininkas buvo ponas Nikolojus Meisneris. Šis dvaras jam atiteko, mirus tėvui. Nikalojaus brolis Alioša gavo Miliušių dvarą, o sesuo paveldėjo Levadą.

Kaip prisimena A.Balšaitienė, apie 1900-1901m. dvare stovėjo šie pastatai: stainia (arklių tvartas), palociai(administracinis pastatas), prie palociaus buvo špykerė ( grūdų sandėlys), pakstaldis ( karvių tvartas,kuriame buvo apie 20 karvių be prieauglio). Karves melždavo 4 melžėjos. Taip pat buvo kiaulių tvartas, kuriame laikydavo apie 30 kiaulių, dar kalvė.

KUMEČIAI. Dvare buvo kumetynė, kurioje gyveno darbininkai – kumečiai. Jų buvo apie 10 šeimų. Šeimose gimdavo vaikai, kuriuos priimdavo čia gyvenanti Petronėlė Gerulaitienė. Visi šie žmonės savų namų neturėjo, todėl dirbo ir gyveno dvare.

Itin kruopščiai buvo sutvarkyta aplinka. Prie palociaus, t. y. prie administracinio pastato, augo gražus sodas, kiemo viduryje buvo išpuoselėtas ir prižiūrėtas gėlynas, aptvertas dailia tvora. Takai nudėti akmenimis, visur buvo labai švaru ir tvarkinga. Prieš prasidedant šalčiams, ponas liepdavo kumečiams prie tvartų sulyginti žemę ir kol nepašaldavo neleisdavo važinėti. Dargaitėlių dvaras buvo gražiausias, palyginus su kitais dviem, kuriuos valdė Nikalojaus Meisnerio brolis ir sesuo.

NIKALOJUS MEISNERIS. Dargaitėlių dvaro ponas Nikalojus Meisneris buvo labai poniškas žmogus, prisimena A.Balšaitienė, inteligentiškas, gražus, šviesaus veido, nevedęs, truputį šlubuodavo, todėl vaikščiodavo su lazdele. Ponas buvo vegetaras, nevalgė mėsos. Meisneris turėjo keistų įpročių, sveikinantis neduodavo rankos paspausti, iš kitų neimdavo pinigų, liepdavo padėti juos ant stalo ir tik po kurio laiko paimdavo. Už durų rankenos imdavo su nosine. Poną vežiodavo kučeris su keturiais pakinkytais arkliais, kurie buvo labai prižiūrėti ir išpuoselėti. Pats kučeris būdavo labai gražiai apsirengęs, su baltomis pirštinėmis.

ŽEMĖ. Iš viso dvarui priklausė 300ha. žemės. 1929m. dvaro žemę padalino pusiau. 150ha. išdalino, pardavė savo darbininkams, kurie įsiruošė namus. Dvare visi žemės darbai buvo atliekami rankiniu būdu, į pagalbą pasitelkiant arlkius. Lauko darbams dirbti buvo skirti 24 arkliai, su kuriais dirbo tuo metu vadinami španai. Rugius pjaudavo apie 20 vyrų su dalgiais. Dvare buvo kuliamoji, kuri buvo varoma paru, t. y. kuriama malkomis. Dirbant laukuose būdavo poilsio valandėlės, kurių metu darbininkai dainuodavo, rūkydavo.

LINAMYNI. Pačiame dvare vykdavo linų mynimo darbai. Pabaigus kokį didesnį darbą, vakare vykdavo patalkys, kurio metu būdavo šokiai. Kaimo muzikantai grodavo armonika ir smuiku. Taip pat būdavo žaidžiami žaidimai, kaip “žiedelio dalinimas“, “šeško mušimas“. Gavėnios metu patalkiai būdavo be dainų, muzikos darbininkai tik žaisdavo žaidimus, pasakodavo įvairias istorijas. Taigi, kaip matome dvare vyko ne tik darbai, bet ir kultūrinis gyvenimas.

Dvaro pono Nikalojaus Meisnerio gyvenimas baigėsi tragiškai. 1941m. prasidėjus karui, ponas traukėsi į Vokietiją, kelionės metu žuvo. Dvaras atiteko valstybei su visu turtu. Apie 1991-1992metus aplankyti dvaro buvo atvykusi N.Meisnerio brolio dukra Marina,kuri norėjo atgauti nuosavybę, čia ji rado tik dvaro griuvėsius.

Prisiminimus apie Dargaitėlių dvaro gyvavimo metus papasakojo Antanina Dikšaitytė-Balšaitienė, gimusi 1930m. dvare, kuriame dirbo jos tėvai Ona g. 1893m. ir Jonas g.1897m. Dikšaičiai, du broliai Jonas ir Antanas, sesuo Marytė.