• dscf0155.gif
  • 194.gif
  • 001.gif
  • 063.gif
  • 005.gif
  • 027.gif
  • 023.gif

Tėviškė

 

Tėviškė-tai yra ir mieli vakarai purpuriniai

Ir gražiausi rytai, kada saulė pakils virš laukų.

Pirmas žiedas žibutės ir lašas lietaus paskutinis,

Ir dainos skambesys laukuose,rugiapjūtės laiku.

        

Tėviškė-tai mintis apie baltas kaip sniegas Kalėdas

Kada laužė plotkelę pavargus motulės ranka...

Nors gyvenimas mūs kaip akimirka greitai prabėga,

Bet gimtieji namai-ta grandis,kuri liks amžina.

 

Amžinai, amžinai saugos siela tą Tėviškės kvapą,

Ir stovės akyse senos staklės su drobėm baltom.

Net gūdžiausiais laikais,paskutinės vilties nebetekus

Mintyse liks jinai:su speigais ir žiedais pakaitom.

 

Tegul bus jau vėlu...Baltos drobės nuo laiko išblukę

Ir išblėsus seniai gimtos pirkios ugnelė miela,

Bet skambės ir skambės šitos nuostabios stygos nutrūkę

Nors nutildyt norės nebūties išdidžioji tyla.

 

Ir šviesu bus širdy,kai besišaukiant Tėviškės vėlei

Suskambės gimto krašto medinės bažnyčios varpai.

Atsilieps vien beržai,vien beržai svyruonėliai

Išsisklaidę plačiai tartum Tėviškės pirkios vaikai.