Tėviškė
Tėviškė-tai yra ir mieli vakarai purpuriniai
Ir gražiausi rytai, kada saulė pakils virš laukų.
Pirmas žiedas žibutės ir lašas lietaus paskutinis,
Ir dainos skambesys laukuose,rugiapjūtės laiku.
Tėviškė-tai mintis apie baltas kaip sniegas Kalėdas
Kada laužė plotkelę pavargus motulės ranka...
Nors gyvenimas mūs kaip akimirka greitai prabėga,
Bet gimtieji namai-ta grandis,kuri liks amžina.
Amžinai, amžinai saugos siela tą Tėviškės kvapą,
Ir stovės akyse senos staklės su drobėm baltom.
Net gūdžiausiais laikais,paskutinės vilties nebetekus
Mintyse liks jinai:su speigais ir žiedais pakaitom.
Tegul bus jau vėlu...Baltos drobės nuo laiko išblukę
Ir išblėsus seniai gimtos pirkios ugnelė miela,
Bet skambės ir skambės šitos nuostabios stygos nutrūkę
Nors nutildyt norės nebūties išdidžioji tyla.
Ir šviesu bus širdy,kai besišaukiant Tėviškės vėlei
Suskambės gimto krašto medinės bažnyčios varpai.
Atsilieps vien beržai,vien beržai svyruonėliai
Išsisklaidę plačiai tartum Tėviškės pirkios vaikai.